Kiekvienas verslo vadovas privalo savo produktą parduoti kam nors iš šalies. Tai visai natūraliai daro bet kas, kurio darbas susijęs su pardavimu ir yra lemiamas rinkodaros. Tačiau tas pats pasakytina ir apie daugelį kitų žmonių. Daugybė architektų, inžinierių ir advokatų šiandien jau aktyviai siūlo pirkti savo paslaugas. O juk jų profesijos iki šiol nebuvo tiesiogiai minimos kalbant apie pardavimą.
Artėja metas, kai dauguma dirbančiųjų arba ką nors pardavinės, arba padės tiems, kurie tai daro. Daugelyje gyvenimo sričių visa veikla orientuojama pirkėjų, partnerių ar tiekėjų link. Todėl dauguma žmonių – nori to ar ne – atsiduria tiesioginio pardavėjo vaidmenyje. Net ir tie, kuriems nepatinka mintis, kad jie prekiauja, kad darosi komerciški, turi pripažinti – bet kokiu atveju turės atsirasti kažkas, kas nupirks jų prekę ar paslaugą, antraip jie negalės išgyventi.
Parduodame ne tik daugiau ar mažiau specifines prekes ar paslaugas. Nuolat prekiaujame savo mintimis ir idėjomis, savo žiniomis ir gebėjimais, savo kūrybinėmis galiomis ir vertybėmis, savo ryšiais ir nuotaikomis. Parduodame tai klientams, tiekėjams, partneriams, bendradarbiams, vadovams. Kasdien.
Perkame ir parduodame net savo asmeniniame gyvenime, ir pirkimo ar pardavimo sprendimus priimame taip, kaip mums atrodo geriau. Štai, pavyzdžiui, vieni renkamės atostogas Italijoje, o kiti – Danijoje; arba sakome neturį lėšų naujam šaldytuvui, o imame ir nusiperkame stereo aparatūrą; vieniems patinka veiksmo filmai, o kitiems smagiau žiūrėti filmus apie meilę. Bendraudami su žmonėmis nuolat patenkame į pirkimo-pardavimo situaciją. Pavyzdžiui, visais atvejais, kai bandome gauti paramą savo idėjai, taip pat atsiduriame pardavėjo pozicijoje. Štai kodėl daugumos diskusijų ar derybų tikslas – ką nors parduoti.
Pinigėliai 